Marios Chiaros Argirò muzika vis sugrįžta prie vietų. Hidden Seas atsigręžė į jūrą, Forest City užmezgė organiško ir industrinio skambesio dialogą, o naujausiame jos albume Closer jos pačios balsas iš aranžuotės pakraščio pasislinko centro link.
Londone ji gyvena jau daugiau nei dešimtmetį: čia atvyko iš Romos, norėdama tapti muzikante. Šį miestą ji vadina viena iš jėgų, kurios vis skatino ją ieškoti ne žanro, o garso: džiazo, klasikos ir elektroninės muzikos atlikėjų keliai čia nuolat susikerta, įtakos atkeliauja iš visur, o po visu tuo tebeglūdi itališkos šaknys. Jos pačios žodžiai paprastesni už bet kokią kategoriją: kiekvienu albumu ji bando rasti garsą.
Albume Closer ši paieška tapo labiau apnuoginta. Anot Argirò, kas išleidžia į pasaulį ką nors asmeniško, nepridengto ironija, tas neturi kur pasislėpti, jei žmonės su tuo neužmezga ryšio. Ji verčiau priima tokį pažeidžiamumą, nei kuria ką nors saugesnio, kas jai pačiai nieko nesako.
Žaislu gali tapti bet kas
Daug metų už Jus kalbėjo vien fortepijonas, o albume Closer į priekį išeina Jūsų pačios balsas. Esate sakiusi, kad prireikė laiko, kol tą balsą priėmėte, ir kad dainavimas tapo „tarsi bendradarbiavimu su pačia savimi“. Kas Jus paskatino skirti balsui savą vietą — ir ką jis gali pasakyti, ko fortepijonas, kad ir kiek pasakytų, pasakyti negali?
Fortepijonas visada bus mano pirmieji „namai“, į kuriuos einu, — ten visada jausiu tvirtą žemę po kojomis. Tiesa, vaikystėje dainavau ir choruose, bet niekada negalvojau, kad galiausiai stovėsiu scenoje ir dainuosiu savo pačios muziką… viskas susiklostė savaime. Kaip ir daugelis muzikantų, esu labai savikritiška, ypač kai kalbama apie balsą, bet išmokau atsipalaiduoti ir tiesiog būti kuo sąžiningesnė ir nuoširdesnė. Tai gali išreikšti fortepijonas, balsas, sintezatoriai, gitara; man patinka manyti, kad bet kas gali tapti žaislu, raiškos priemone ir giliausiu kūrybos partneriu.
Man patinka manyti, kad bet kas gali tapti žaislu, raiškos priemone ir giliausiu kūrybos partneriu.
Pasaulis, kuriame man patinka gyventi
Jūsų albumai pirmiausia yra vietos ir tik paskui dainos: albumo Hidden Seas jūra, organiškojo ir industrinio prado dialogas albume Forest City. Esate sakiusi, kad bandote įsivaizduoti ir sukurti pasaulį, kuriame pati norėtumėte pabūti. Kai imatės albumo, ar pirmiausia sukuriate vietą, o paskui leidžiate muzikai ją apstatyti, ar vienas garsas atveria duris ir už jų išnyra vieta? Kai muzikos kūrinys tampa tikra vieta, ką tokio jis sutalpina, ko neužčiuoptų realioje vietoje padarytas lauko įrašas?
Tiesą sakant, prieš rašydama muziką niekada nieko neplanuoju. Kartais rašyti paskatina „dialogas“ su instrumentais, eksperimentai, kai ieškau garsų, kurie tam tikru laikotarpiu mane įkvepia, — ir tuo gražus muzikos kūrimas, kad tie garsai galiausiai sukuria pasaulį. O kartais mane įkvepia gyvenimo įvykiai, filmai, knygos, parodos, kuriose lankausi, žmonės, kuriuos sutinku ar su kuriais groju… visa, kas vyksta aplink mane, ir muzika tampa atsaku į tai. Šiaip ar taip, vis tiek kuriu pasaulį, kuriame man patinka gyventi, — tokį, kuris gali būti siurrealus, gražus, keistas, įkvepiantis ar stebinantis ir kuriame tarsi nuotraukoje atsispindi tam tikras laikotarpis.
Nėra kur pasislėpti
Esate sakiusi, kad „šiame pasaulyje tiek daug triukšmo“, o atsakas į jį, Jūsų manymu, — „tiesumas, švelnumas, lengvumas, atvirumas ir ryšys“. Tiesumas ir atvirumas — savotiškas apsinuoginimas: tai reiškia leisti žmonėms pamatyti, kur tiksliai esi. Kai scena ir laikmetis taip dažnai atlygina už ironiją ar šarvus, ko Jums kainuoja kurti muziką, kuri taip atvirai atsiskleidžia klausytojui ir neturi jokios ironijos, už kurios galėtų pasislėpti?
Manau, kad muzika, kurią kuriu ir groju, kyla iš ilgų metų atsidavimo ir meilės muzikai, ir kažkodėl būtent tokia muzika man šiuo metu kalba. Toks tiesumas tikrai turi savo kainą: jei žmonės su šia muzika neužmezga ryšio, nėra kur pasislėpti, o kai išleidi ką nors tokio asmeniško ir nėra jokios ironijos, kuri tai sušvelnintų, gali jaustis apnuoginta. Bet noriu, kad muzika atspindėtų, kas esu, ir verčiau rizikuosiu būti pažeidžiama, nei kursiu ką nors, kas man nieko nesako, vien tam, kad jausčiausi saugiau. Vis dėlto manau — ir dažnai sau tai kartoju… — kad man labai pasisekė atrasti tokį ryšį su muzika: kurti taip smagu, o groti ir užmegzti ryšį su kitais žmonėmis — taip linksma.
Verčiau rizikuosiu būti pažeidžiama, nei kursiu ką nors, kas man nieko nesako, vien tam, kad jausčiausi saugiau.
Garsas, o ne žanras
Esate sakiusi: „Nesiekiu būti nepriskiriama jokiam žanrui, bet manau, kad mano muzika tokia tapo“ ir „muzikai reikia laisvės, kad ji galėtų būti visiškai sąžininga“. Dauguma klausytojų kelią į albumą randa pagal žanrą. Kai žanrą padedate į šalį, ką pasiūlote jiems vietoj jo — už ko jie galėtų laikytis? O kai kas nors prisipažįsta nežinąs, kaip Jūsų muziką pavadinti, kaip tai priimate?
Noriu, kad jie ką nors pajustų, galbūt apmąstytų tam tikrus dalykus. Mano muziką, tiesą sakant, galite vadinti kaip tik norite; ją sunku apibūdinti. Be abejo, ją paveikė tai, kad klausausi daugybės skirtingų rūšių muzikos ir semiuosi iš jos įkvėpimo, bet kurdama kiekvieną albumą visada siekiu rasti garsą, o ne žanrą. Pavadinimai ir žanrai dažniausiai kyla iš to, kaip albumas reklamuojamas, ir iš poreikio kaip nors apibrėžti dalykus žmonėms. Bet galų gale man rūpi, ar daina jus sujaudina, įkvepia, priverčia susimąstyti, pravirkti ar nusišypsoti.
Įžengti į kitų žmonių pasaulius
Nuolat judate tarp savo albumų ir kitų žmonių pasaulių: kaip viešnia prisidedate prie grupės „These New Puritans“, grojate grupėje „Kinkajous“, projekte „Moonfish“ kuriate ritmus. Esate kompozitorė, įpratusi pati rašyti kiekvieną partiją. Kaip jaučiatės, kai perduodate vadeles kitam ir kurį laiką tarnaujate svetimam pasauliui? Ir ar laikas, praleistas muzikoje, kuri nepanaši į Jūsiškę, nepastebimai maitina pasaulius, kuriuos kuriate savo albumuose?
Labai tai mėgstu. Mėgstu bendradarbiauti, mėgstu įžengti į kitų žmonių pasaulius. Tikrai manau, kad kiekvienas žmogus, su kuriuo esu grojusi, įrašinėjusi ar kartu rašiusi, paveikė mano muzikinį pasaulį. Tai mane moko tarnauti muzikai ir suprasti, kad muzika visada pirmoje vietoje.
Tai mane moko tarnauti muzikai ir suprasti, kad muzika visada pirmoje vietoje.
Gal tai būdinga Londonui
Iš Romos į Londoną išvykote norėdama tapti muzikante ir esate sakiusi: „Man būtų beveik neįmanoma neparašyti kitokio albumo, kai esu prisiklausiusi tiek daug muzikos“. Regis, Jūsų muzikos nenoras įsitaisyti viename žanre susijęs būtent su šia terpe — Londono scena, kur džiazo, klasikos ir elektroninės muzikos atlikėjai nuolat girdi vieni kitus. Ar Jūsų muzika būtų galėjusi gimti kur nors kitur? O gal tai, kad ją taip sunku priskirti kokiai nors kategorijai, galų gale ir yra labai būdinga Londonui?
Gal tai būdinga Londonui. Šiame mieste visada buvo tiek daug muzikinių įtakų, tiek daug žmonių, atvykusių iš viso pasaulio, ir tiek daug čia įvyko muzikoje — žinoma, ne vien Londone, bet ir plačiau, visoje Jungtinėje Karalystėje. Savo muzikoje visada nešiosiuosi ir itališkas šaknis, galbūt tam tikrose melodijose… bet sakyčiau, kad Londonas mane įkvėpė ir toliau ieškoti garso bei savo pačios vizijos, nors šiai paieškai, šiam nėrimui gilyn nėra pabaigos.
Klausytis
Ir antrasis, taip pat jos pačios pasirinktas įrašas: Live at Trabendo, Paris.
Skaitytojus ji norėtų nukreipti į mariachiaramusic.com ir mariachiaramusic.bandcamp.com.
Nuotraukų autorius — Dimitris Lambridis.
Skaityk toliau
- Balso grūdas: Barthes „Auto-Tune“ amžiuje — apie tai, ką balsas perteikia ne žodžiais.
- Džiazas kaip atviras metodas — improvizacija, individualumas, patalpa — žanras kaip darbo būdas, o ne lentyna.
- Murmurwood: kai etninė atmintis susitinka su elektronine popmuzika — dar vienas albumas, nenustygstantis vienoje vietoje.
