Yra skirtis, apie kurią dauguma muzikantų užsimena, bet kurią retas apibrėžtų. Visi sako mėgstantys įrašą, kuris kvėpuoja; sako, kad verta pasilikti būtent tuos dublius, kuriuose kas nors ne taip; kad tobulumas — mirtis. Bet paklaustas tiesiai beveik niekas nepasako, kur eina riba tarp trūkumo, kuriame yra jausmo, ir tokio, kuris tėra trūkumas.
Arielis Posenas gali — ir pasako vienu sakiniu: tarp klaidos ir netobulumo yra milžiniškas skirtumas. O vertingiausia — tai, ką jis priduria: kad netobulumas yra pojūtis ar faktūra, kažkas, ką popieriuje būtų galima sugroti švariau, bet kas tą akimirką yra būtent tai, ko tai dainos daliai reikia; ir kad netobulumo jis visai nesivaiko. Jis vaikosi to, kas teisinga, ir išmoko pasitikėti pirmuoju atlikimu.
Prie šios nuostatos jis atėjo ilguoju keliu. Posenas ilgus metus buvo studijų ir gastrolių gitaristas už kitų nugarų — grojo kitų žmonių įrašuose, tarnavo dainoms, kurios buvo ne jo; tarp tų metų — ir naktys studijoje virš Vinipego naktinio klubo, aukštu aukščiau ką tik pasibaigusio koncerto. Solinė karjera atėjo vėlai — ir, kaip jis pats sako, sąmoningai. Nuo tada jis daro dviejų rūšių įrašus: dainų albumus — naujausias iš jų Bannatyne — ir improvizuotas solinės gitaros Mile End sesijas, kurias vadina ne eskizais, o laiko žymomis.
Nusiuntėme jam dvylika klausimų ir paprašėme atsakyti tik į tuos, kurie jam įdomūs. Jis pasirinko devynis. Toliau — tas susirašinėjimas: jo tvarka, jo žodžiais.
Viena pataisa, skirta mums ir spausdinama todėl, kad ją padarė jis: klausdami tarėme, kad Bannatyne yra albumas apie gatvę. Jis ne apie gatvę. Jis sako, kad gatvė čia veikia kaip visą Vinipego miestą aprėpianti tema, o ne kaip pasakojimo objektas pati savaime, ir tekstas seka paskui jį, o ne paskui mus.
Kas tas Bannatyne?
Bannatyne, kaip pats pasakojate, yra gatvė, kurioje dirbote: kvartalas, kuriame apie vidurnaktį baigdavote koncertą ir lipdavote į viršų įrašinėti iki paryčių. Albumas apie sugrįžimą namo galėjo apsistoti beveik bet kuriame gyvenimo tarpsnyje. Kodėl šis apsistojo ties metais, kai dar mokėtės amato?
Bannatyne — nors tai gatvė, kuri formavo mane, kai dar buvau jaunas muzikantas, — veikia labiau kaip visą Vinipego miestą aprėpianti tema, o ne sutelkia dėmesį į pačią gatvę.
Šiame albume labai daug dėmesio skiriama temoms apie žmones iš namų, apie man gyvenime tikrai artimus žmones ir apie patirtis, kurias išgyvenau ten augdamas. Norėjau rasti klijus, kurie viską sujungtų.
Be to, tai labai savitas vardas, ir dalis tikslo buvo, kad žmonės manęs klaustų: „Kas tas Bannatyne?“ — nes tai, žinoma, ne koks eilinis žodis.
Tai buvo ir tiesiog gražus linktelėjimas vinipegiečiams, kurie pažįsta tą gatvę ir rajoną ir iš tos užuominos galėjo pajusti truputį džiaugsmo.
Mokymosi metai
Tos naktys virš naktinio klubo buvo skirtos kitų atlikėjų įrašams, kuriuos prodiusavo kažkas kitas. Tai ilga pameistrystė tarnaujant svetimai dainai. Ką ji išmokė Jus išgirsti, ko niekada nebūtų išmokę Jūsų paties įrašai?
Ilgi metai, kai grojau kitų žmonių įrašuose ir gyvai grojau gitara kitiems žmonėms, išmokė mane visko. Kiekvieną dalyką išmokau stovėdamas scenoje už kitų žmonių nugarų arba klausydamasis, kaip jie studijoje įrašinėdami kuria savo dainas.
Didele dalimi savo, kaip atlikėjo, kelią pradėjau vėlokai — jei neskaitysime to, kad daugiausia tai tiesiog nutiko savaime, — todėl, kad, manau, dar nebuvau tam pasirengęs. Tie ilgi metai suformavo mane tokį muzikantą, koks esu.
Ar tai būtų mokymasis laikytis scenoje, aranžuoti dainą, parašyti dainą, pasirodyti scenoje, bendrauti su kitais, kartu su kitais kurti partijas ar jas išmokti — viso to išmokau su savo kolegomis, draugais ir bendruomene.
Būtent tos naktys studijoje virš naktinio klubo buvo mano pirmas žingsnis į studijos muzikanto darbą. Jei iki tol tiesiog grojau gitara, tai dabar kitų žmonių dainose ėmiau groti iš tikrųjų kruopščiai sukurtas, gerai apgalvotas partijas, atliekančias savo paskirtį platesnėje jų visumoje.
Tai buvo mokymosi metai, ir esu labai dėkingas už tuos laikus.
Ilgi metai, kai grojau kitų žmonių įrašuose ir gyvai grojau gitara kitiems žmonėms, išmokė mane visko.
Man viskas susiję
Esate apibūdinęs, kaip jungiate abu pasaulius — „pasvirdamas į bet kurią pusę, kada tik noriu“: ne vien dainų autorius, ne vien gitaristas, o abu iš karto. Ta laisve tenka naudotis daina po dainos. Kas iš tikrųjų nulemia, į kurią pusę svirti tą dieną, ir ar kada nors daina pasirinko už Jus, prieš Jūsų paties instinktą?
Ne, man viskas susiję. Gali būti ir dainų autorius, ir gitaristas. Tai eina koja kojon.
Galų gale, kai esu kūrybinėje būsenoje ir dėviu atlikėjo kepurę — o iš tikrųjų net kai nesu atlikėjo būsenos, — visada tiesiog galvoju apie visumą, kuri dažniausiai yra daina ir galutinis muzikos kūrinys, prie kurio dirbame.
Taigi tai, kad dirbu prie dainos, nereiškia, kad negalvoju apie gitaros elementą, o tai, kad groju gitara, nereiškia, kad negalvoju apie dainos elementą.
Jie eina koja kojon, ir tos dvi mano smegenų dalys dirba kartu. Gitara man yra įrankis muzikinėms idėjoms išsakyti, tad naudoju ją būtent tam, kad padėtų pasiekti mano, kaip dainų autoriaus, tikslą.
Tikra laiko žyma
Mile End įrašai improvizuoti, o tai reiškia, kad frazė turi pelnyti savo vietą be jokių įprastų įrodymų: nėra teksto, kuriam tarnautų, nėra iš anksto sutartos struktūros, nėra antros progos parašyti ją geriau. Kas tokioje padėtyje Jums leidžia nuspręsti, kad frazę verta pasilikti?
Tie įrašai man yra tikra laiko žyma. Visada norėjau padaryti improvizuotą solinės gitaros įrašą, o didelė muzikos kūrimo dalis yra suvokimas, kad įrašai yra laiko žymos.
Jei grįžti atgal ir vis keiti bei taisinėji tai, ką darai, techniškai niekada neapsistosi ties savo vizija, nes taisinėti galima be galo.
Taigi tuos įrašus sąmoningai dariau taip, kad gyvenčiau ta akimirka, būčiau čia ir dabar, reaguočiau ir tiesiog atsiduočiau tam, kas vyksta.
Manau, tai ir yra tų įrašų žavesys: autentiškas atspindys to, kas vyko tą akimirką, tą konkrečią dieną, toje konkrečioje studijoje, per tą konkretų dviejų valandų tarpą ar kiek ten jo buvo. Manau, tai tikrai girdėti.
Kartais tas elementas pasimeta iki galo suprodiusuotame įraše, kuris buvo įrašinėjamas kelis mėnesius. Čia buvo visai kas kita, ir man buvo labai svarbu padaryti tai būtent taip.
Jei grįžti atgal ir vis keiti bei taisinėji tai, ką darai, techniškai niekada neapsistosi ties savo vizija, nes taisinėti galima be galo.
Milžiniškas skirtumas
Kai pasirodė Headway, kalbėjote apie „tobulus netobulumus“ ir tai, ką jie muzikai prideda. Albume Bannatyne norėjote „girdimo pažeidžiamumo ir įtampos“ ir nenušlifuoto skambesio. Tarp šių dviejų pasisakymų — penkeri metai, ir abu rodo ta pačia kryptimi. Studijoje, pasirinkimo akimirką, kaip atskiriate netobulumą, kuriame yra jausmo, nuo tokio, kuris tėra klaida?
Tarp klaidos ir netobulumo yra milžiniškas skirtumas. Netobulumą laikau veikiau pojūčiu, faktūra ar tam tikru grojimo būdu — tuo, ką popieriuje techniškai būtų galima sugroti švariau ar kitaip, bet kas konkrečios dainos ar jos dalies akimirką tiesiog turi tai, ko reikia, ir yra tobula.
Nebūtinai vaikausi netobulumų. Visada vaikausi to, kas turi būti teisinga, ir visada stengiuosi groti ir dainuoti kaip įmanoma geriau. Bet kartais nėra prasmės kulti tuščių šiaudų, jei partija gerai veikia. Jei nesugedo — netaisyk.
Stengiuosi per daug apie tai negalvoti. Kuo daugiau įrašų darau, tuo labiau pastebiu, kad vis rečiau jaučiu būtinybę ką nors daryti milijoną kartų vien tam, kad tai būtų 100 procentų tobula ir be jokios sielos.
Iš tikrųjų tiesiog remiuosi pirminiais instinktais ir pastebiu, kad pirmieji atlikimai man dabar yra svarbiausi.
Tarp klaidos ir netobulumo yra milžiniškas skirtumas.
Vietos lieka į valias
Baritonas nuleidžia Jūsų gitarą į registrą, kurį paprastai užima kiti instrumentai, o tai neišvengiamai keičia aritmetiką — ką gali groti visi kiti. Ko muzikantams aplink Jus teko atsisakyti, kad žemasis registras būtų Jūsų, ir ką stengiatės jiems atiduoti mainais?
Kad būtų trumpai ir aiškiai: žemus ir baritoninius derinimus naudoju standartinės menzūros gitaroje, o tai reiškia, kad gitara, geresnio žodžio nerandant, vis dar skamba kaip gitara — kitaip nei imant 27 colių ar 29 colių menzūros gitarą, kuri jau ima šiek tiek labiau skambėti kaip bosas.
Tiesą sakant, su bosistais ar kitais instrumentininkais apie tai net niekada nesame kalbėję, nes vietos lieka į valias ir gitara niekada nesipeša su kitais instrumentais.
Be to, paprastai grojame trise, tad erdvės kiekvienam skambėti savaip užtenka su kaupu.
Dar vienas balsas
Į dvi Bannatyne dainas įsileidžiamas kitas dainininkas: Dallas Green į „Empty-Handed“, Kathleen Edwards — į „More Me With You“. Abu yra dainų autoriai, gebantys dainos tekstą išnešti vieni, tad pasirinkimas negalėjo būti susijęs su gebėjimais. Ką prašote kito balso padaryti dainai — ko, Jūsų sprendimu, neturėtumėte daryti pats?
Visada vengiau bendradarbiauti su kitais atlikėjais savo paties muzikoje — būtent todėl, kad niekada nejaučiau, jog norėčiau ką nors brukti į savo muziką vien tam, kad prie jos būtų prikabintas jo vardas. Bet šiame albume tikrai buvo pora akimirkų, kai tai buvo prasminga.
Pirmiausia dainoje „Empty Handed“ aš tiesiog girdėjau Dallaso balsą — dėl to, kaip dainuojasi priedainis. Mano paties dainavimas nebuvo niekuo blogas, bet norėjau, kad kas nors kitas ją dainuotų su manimi. Nuo pat pradžių girdėjau būtent jį, ir, laimei, jis yra draugas ir labai norėjo tai padaryti. Esu tiesiog labai dėkingas, kad norėjo.
O dėl „More Me With You“ — labai norėjau, kad ta daina būtų duetas. Mano kartotekoje Kathleen buvo viena pirmųjų — taip pat draugė, — ir esu tiesiog neįtikėtinai dėkingas, kad ji buvo pasirengusi tai padaryti.
Tai, ką ji atnešė, — labai paprastas ir gražus požiūris į dainą, kuri ir taip paprasta.
Taigi svarbu, kas tinka ir kas prasminga. Daug pritariamųjų vokalų įrašau pats. Kartais paprašau padainuoti kitų, bet pasikviesti ką nors kitą — tai didžiąja dalimi ir yra turėti dar vieną balsą, sykiu leidžiant jam bendrame darbe sužibėti kaip menininkui.
Duodavau jiems kelias pastabas, ko ieškau, o jie tas pastabas priimdavo ir tada tiesiog darydavo savo. Tuo jie ir yra menininkai. Taip prasiveržia jų instinktai. Ir būtent tai yra visa bendradarbiavimo esmė.
Tuo jie ir yra menininkai. Taip prasiveržia jų instinktai. Ir būtent tai yra visa bendradarbiavimo esmė.
Nėra ko saugoti
Pardavinėjate išsamias savo albumų transkripcijas ir tabulatūras, tarp jų ir Mile End, — vadinasi, tikslią solo mechaniką atiduodate kiekvienam, kas jos nori. Dauguma muzikantų tai saugo, pusiau instinktyviai. Kas Jums pasikeitė įrašytoje partijoje, kai ją užrašėte kitiems groti?
2026-aisiais vartų niekas nesergsti, o techniškai niekada ir neturėtų sergėti.
Matau save paauglį ar net vaiką, bandantį išmokti dainas ir svajojantį turėti natas ar tabulatūras visoms dainoms ar solo partijoms, kurias norėjau išmokti.
Ir net suaugęs tiesiog galvoju apie visus žmones, kurie norėtų turėti tą informaciją, kaip kad jos norėjau aš. Verčiau padarysiu ją žmonėms prieinamą, kad jie galėtų šią muziką groti arba patys ją išbandyti.
Slėpti nėra absoliučiai nieko, ir nėra ko saugoti. Noriu, kad žmonės grotų šias dainas. Muzikos esmė — dalytis ir švęsti.
Jei tai padeda žmonėms išmokti kokią frazę, solo, akordų seką ar rifą iš kurios nors mano dainos — nieko daugiau ir nenoriu.
Graži pabaiga
„Bannatyne“ yra paskutinis kūrinys albume ir vadinasi taip pat kaip pats albumas. Tai didelis svoris, užkraunamas baigiamajai dainai. Ar ji pelnė pavadinimą todėl, kad pasirodė esanti ta, kuri pasakė, kam albumas skirtas, o gal pavadinimas atsirado pirmiau ir dainai teko iki jo priaugti?
Ne, pirmiau atsirado dainos tema, o „Bannatyne“ buvo tiesiog tarp kitko ištarta teksto eilutė, kurioje norėjome paminėti kokią nors vietą.
Kas tame varde šaunu — kaip jau sakiau, — tai, kad jis savitas ir kitoks. Norėjome pasinaudoti būtent tuo, užuot minėję Vinipegą ar kokią nors konkretesnę vietą. Norėjome, kad būtų šiek tiek niuansuočiau.
Kai atsirinkau dainas albumui ir viskas jau buvo baigta, ir ėmiau galvoti apie albumo tėkmę, priedainiai ir pati daina labai gerai tiko kaip paskutinė daina. Atrodė kaip graži pabaiga, ir aš tiesiog taip ir palikau.
Klausytis
Oficiali svetainė: arielposen.com
Fotografijos — Josh Kirschner.
Skaityk toliau
- Tommy Emmanuel: grupė tarp jo ausų — dar vienas gitaristas apie tai, kaip neužgesinti rizikos, užuot grojus saugiai.
- Peter Gregson: violončelė ir tebegyvas klausymosi menas — apie tai, kiek gali sutalpinti vienas instrumentas.
- Albumas kaip vienas ištęstas argumentas — kodėl albumas gali būti daugiau nei jame esantys kūriniai.
