SALOMEA yra grupė, bet sykiu ir vardas. Jis priklauso Rebekkai Salomeai — dainininkei, kompozitorei, tekstų autorei ir instrumentininkei, — kuri pirmąsias dainas parašė 2013-aisiais, išbandė jas su klavišininku Yannisu Anftu, o po metų įkūrė grupę. Su bosistu Oliveriu Lutzu ir būgnininku Leifu Bergeriu SALOMEA yra kvartetas, ir pasakojimą apie save grupė pradeda ne nuo stiliaus. Ji pradeda nuo namų: „pasirinkta šeima, kurią suformavo ilgi bendro gyvenimo ir išgyvenimo metai“.
2026-ųjų balandį Deutscher Jazzpreis, Vokietijos džiazo premija, paskelbė ją metų menininke — Künstler:in des Jahres. Tai apdovanojimas, atitenkantis vienam žmogui, įvardytam vardu, grupėje, kuri pati save vadina šeima. Naujasis grupės albumas vadinasi axxxis.
Atsakymus ji parašė angliškai. Jie trumpi ten, kur trumpas atsakymas yra sąžiningiausias, ir vis sugrįžta prie tų pačių kelių dalykų: prie pasitikėjimo, kuris leidžia klysti, prie balso, už kurį kadaise teko kovoti, kad jis būtų girdimas jos pačios grupėje, ir prie skirtumo tarp to, kai ką nors jauti, ir to, kai tik prisimeni, kaip jautei.
Nei teisinga, nei neteisinga
Pačios SALOMEA biografijoje rašoma, kad grupės skambesį suformavo ilgi bendro gyvenimo ir išgyvenimo metai — meilė ir išsiskyrimai, netektys ir atsigavimas, gastrolės, juokas ir ašaros. Ką keturi visa tai patyrę žmonės gali sugroti kartu, ko nesugrotų keturi puikūs samdyti muzikantai?
Man labai patinka šis klausimas! Nėra baimės, kad būsi teisiamas, nėra nei teisinga, nei neteisinga. Tiesiog žaidi, bandai, eksperimentuoji, klysti, suki kitais keliais, peraranžuoji, suklumpi, bandai iš naujo. Pasitikime vieni kitais aklai, pažįstame vieni kitus ir vis tiek sugebame vieni kitus nustebinti. Čia yra vietos ir atsinaujinimui, ir humorui. Savo kalbą susikūrėme kartu, ir nors pažįstame vieni kitus taip gerai, vis dar sugebame vieni kitus įkvėpti.
Savo kalbą susikūrėme kartu, ir nors pažįstame vieni kitus taip gerai, vis dar sugebame vieni kitus įkvėpti.
Išbandome viską
Esate sakiusi, kad grupės nariai — vieni artimiausių Jūsų draugų ir kad SALOMEA yra šeima. Bet šeima — ir ta vieta, kur sunkiausia pasakyti kategorišką „ne“. Kai Yannisas, Oliveris ar Leifas atneša idėją, kuri neveikia, kaip ji atmetama?
Mūsų taisyklė: išbandome viską, kiekvieną idėją. O jei kam nors nejauku, tai pastebi visi. Pabandome, ir ne vieną kartą, bet jei neatrodo, kad veikia, aptariame ir žiūrime, ką galime pataisyti. Jei idėja nepatinka man pačiai, galiu šiek tiek paaiškinti, bet galų gale visa tai vyksta mano vardu, ir man tai turi būti autentiška ir patogu — tad daug daugiau sakyti nereikia.
Ką galiu pasakyti dabar
Yannisas Anftas buvo šalia jau prie pirmųjų dainų 2013-aisiais, metais anksčiau, nei atsirado SALOMEA. Po daugiau nei dešimtmečio grojimo kartu — ko Jums nebereikia jam sakyti garsiai?
Tiesą sakant, veikiau taip: ką galiu pasakyti dabar, ko tada dar nesugebėjau. Labai užaugau — mes visi užaugome. Įgijau nemažai pasitikėjimo — savo skoniu, savo skambesiu, savo prodiusavimo ir fortepijono įgūdžiais. Pasirūpinu, kad koncertuose mano balsas ir tekstai būtų girdimi ir kad jokie dažniai nekonkuruotų su manaisiais — kadaise dėl to man tekdavo kovoti.
Menas, kuris kelia klausimus
Albumas axxxis man buvo apibūdintas kaip įrašas apie prieštaravimų priėmimą ir apie tai, kad ne visada reikia siekti aiškių atsakymų. Didžioji dalis muzikos išsisprendžia, nes išsisprendimas teikia pasitenkinimą. Koks turi būti kūrinys, kad klausytojas pasiliktų ten, kur niekas neišspręsta, užuot tyliai išsprendęs tai pats sau?
Manau, kad ne visi muzikoje ar apskritai mene ieško pasitenkinimo. Menas, kuris kelia klausimus, gali būti lygiai toks pat teisėtas, o kartais tikrai būtinas. Man labai patinka šie César A. Cruz žodžiai: „Menas turėtų paguosti sutrikdytus ir sutrikdyti patogiai įsitaisiusius“. Sutinku 100 procentų.
Daugiau nei tik garsas
Dainuojate grupėje, kurioje Yannisas Anftas groja sintezatoriumi, Oliveris Lutzas — boso sintezatoriumi, o Jūs pati įvardijama ir kaip instrumentininkė. Elektronika šiandien gali pamėgdžioti beveik viską, ką daro balsas. Kas SALOMEA muzikoje lieka tokio, ką gali tik žmogaus balsas?
Emocija. Patirtis. Žodžiai. Istorijos. Žmogaus balsas yra daugiau nei tik garsas. Tai ištisa visata — tiesos, gelmės, sluoksnių, tarpinių būsenų ar net pramano. Dauguma albumo vokalo dublių — vienos pirmųjų mano įrašytų versijų. Bandydama vokalą perrašyti, dar kartą supratau, kad tai iš tiesų nuotaikos dalykas, kurį labai, labai sunku pamėgdžioti. Žinoma, gali tarsi aktorė pagal vaidybos metodą vėl įsijausti į tą būseną. Bet dažnai niekas neprilygsta tikrajai akimirkai, kai iš tikrųjų tai jautei, o ne tik prisiminei jausmą. Tai ypatingas niuansas, kurį klausytojas gali pajusti — ar bent jau aš jį pajuntu, kai perklausau.
Niekas neprilygsta tikrajai akimirkai, kai iš tikrųjų tai jautei, o ne tik prisiminei jausmą.
Sava istorija istorijoje
Rašote ir žodžius, ir muziką. Tokioje ritmiškai tankioje kūryboje kaip SALOMEA tekstas turi atlaikyti tai, kad bus išgirstas tik kartą, greitai, virš ritminio pagrindo. Kiek eilutės prasmės neša tai, ką ji sako, ir kiek — tai, kaip ji skamba burnoje?
Šiais laikais žodžius kartoju, ir tekstai šen bei ten turėtų veikti kaip mantros. Bet taip, esu išgyvenusi laikotarpių, kai teksto koliažiškumas buvo lygiai toks pat svarbus kaip prasmė, o gal net svarbesnis. Noriu, kad žmonės mano pasakojamoje istorijoje galėtų rasti savą istoriją — jei suprantate, ką turiu omenyje.
Kopenhaga buvo konfrontacija
Džiazą studijavote Kelne, paskui — Kopenhagoje, Rytmisk Musikkonservatorium. Tai dvi gana skirtingos sampratos, kam muzikantas reikalingas. Ko Jus išmokė Kopenhaga, ko negalėjo išmokyti Kelnas?
Kopenhaga buvo konfrontacija. Atvykti į šią labai tarptautinę mokyklą beveik nieko nepažįstant buvo tarsi pradėti iš naujo po daugelio metų, per kuriuos Kelne jau buvau kažką susikūrusi. Ten yra specialus užsiėmimas, vadinamas KUA: visi kurso studentai susirenka į vieną auditoriją, ir kiekvienas pasidalija, kaip šiuo metu atrodo tai, prie ko dirba. Nebaigta, žalia, grubi medžiaga ir idėjos. Grįžtamajam ryšiui — ir duoti, ir prašyti — jie turi specialų metodą. Labai tikslų ir sąmoningą. Vieną dieną paklausiau, kokie orientyrai žmonėms iškyla klausantis mano naujos dainos. Vienas atsakymas buvo: visos senosios džiazo divos (turint galvoje mano balsą). Tai mane sukrėtė ir visiškai pakeitė tai, kaip galvojau apie dainavimą, interpretaciją, imitaciją ir orientyrus.
Papasakoti istoriją
Nuo 2020-ųjų Kelne dėstote džiazo ir popmuzikos vokalą. Dėstymas verčia įvardyti žodžiais tai, kas iki tol buvo grynas instinktas. Ką studento klausimas privertė Jus pirmą kartą paaiškinti pačiai sau?
Daugiausia — klausimai apie dainos interpretavimą. Kaip papasakoti istoriją. Manau, tai iš tikrųjų supratau su amžiumi ir narpliodama istorijas, kurias studentai bandė papasakoti. Tiesa, šiuo metu konservatorijoje nebedėstau.
Šios šeimos matriarchė
Balandį Deutscher Jazzpreis paskelbė Jus Künstler:in des Jahres — vardu, o SALOMEA yra tai, ką vadinate šeima. Individualus apdovanojimas nusileidžia kolektyvo viduryje. Dėl ko turėjote būti atsargi tomis dienomis po apdovanojimo?
Esu savarankiška menininkė: dainavau įvairiausiose sudėtyse, esu viena iš kitų grupių ir projektų įkūrėjų, kuriu pasaulius aplink SALOMEA leidinius, viską užbaigiu, organizuoju finansavimą, surandu bendradarbius, atlieku tyrimus ir taip toliau, ir taip toliau. Ir vis dėlto: grupei labai aiškiai pasakiau, kad apdovanojimo pinigai keliaus tiesiai atgal į „axxxis“ leidybą ir gastroles. Mano grupė nepaprastai mane palaikė ir patikino, kad šio apdovanojimo nusipelniau. Ir jie taip iš tiesų mano. Esu šios šeimos matriarchė ir dabar šį apdovanojimą priimu, nors iš pradžių man buvo sunku.
Esu šios šeimos matriarchė ir dabar šį apdovanojimą priimu, nors iš pradžių man buvo sunku.
Tai jau jūsų valia
Daina pavadinimu „stick around“ („pasilik“) jau pačiu pavadinimu kažko prašo klausytojo, dar nenuskambėjus nė vienai natai. Ar tai buvo nurodymas žmogui, sau pačiai ar muzikai?
Tiesą sakant, tai jau jūsų valia. Daina neretai laikui bėgant keičia prasmę. Ši prasidėjo kaip kvietimas konkrečiam žmogui. Bet žinau, kad ilgainiui ji rutuliosis, kaip dauguma mano dainų. Ji pagerbia ilgalaikius santykius, įsipareigojimą, ištikimybę. Ne įprasta ar būtinai monogamiška, o grynai emocine prasme.
Scenos SALOMEA
SALOMEA — Jūsų pačios vardas, ir nuo 2014-ųjų jis yra ir grupės vardas. Ar žmogus, kuris į sceną išeina kaip SALOMEA, daro tai, ko Rebekka nedarytų?
Scenos SALOMEA gerokai labiau pasitiki savimi nei SALOMEA ne scenoje. Jai nė kiek nekliūva, kad ji užima vietą, kad išsako viską, kalba savo tiesą, prašo žmonių daugiau klausytis nei kalbėti. Ne scenoje paprastai esu veikiau klausytoja, stebėtoja ir nedaug kalbu, jei manęs neklausia. Paprastai klausinėju aš.
Klausytis
Daina, apie kurią klausta aukščiau: „stick around“.
Skaitytojus ji norėtų nukreipti į salomeaofficial.com.
Fotografijos — Rawaa.
Skaityk toliau
- Balso grūdas: Barthes „Auto-Tune“ amžiuje — apie tai, ką balsas perteikia ne žodžiais.
- Džiazas kaip atviras metodas — improvizacija, individualumas, erdvė — žanras kaip darbo būdas, o ne lentyna.
- Maria Chiara Argirò: garsas, o ne žanras — dar viena dainininkė ir prodiuserė apie tai, kaip leido savo balsui išeiti į priekį.
