Yra Coldplay, kurį lengva numoti ranka: tas, kuris parašė festivalių himnu virtusią Yellow, kinematografiškai pakylėtą Viva la Vida, aviakompanijų grojaraščiams patogią A Sky Full of Stars. Toks Coldplay tikrai egzistuoja ir skamba garsiai. Bet jis ne vienintelis. 2019-ųjų lapkritį grupė išleido aštuntąjį studijinį albumą Everyday Life — dvigubą plokštelę, padalytą į Sunrise ir Sunset, pristatytą dviem pasirodymais iš Jordanijos, sugrotais per tikrą saulėtekį ir tikrą saulėlydį, ir suręstą ant nemadingo teiginio, iš kurio laikui bėgant išaugo etiškai ambicingiausias grupės darbas. Everyday Life — nesupaprastinto žmogiškumo ritualas.
Reklaminiuose tekstuose Chrisas Martinas sakė, kad albume kalbama apie tai, ką reiškia tiesiog būti žmogumi: kiekviena diena yra sykiu ir didi, ir baisi. Šis sakinys — filosofinis viso įrašo raktas. Plokštelė neįrodinėja, kad kančią galima nutrinti pozityvumu. Ji tvirtina, kad paprastoje dienoje vienu metu telpa gedulas ir konfliktas, švelnumas ir malda, absurdas ir solidarumas — ir kad teisingas atsakas į šį mišinį yra ne suplakti jį į vieną nuotaiką.
Plokštelė, kuri nebėga nuo pasaulio
Pitchfork recenzijoje pastebėta, kad Everyday Life skamba laisviau, organiškiau ir įvairesnių pasaulio tekstūrų nei prieš tai ėjęs popmuzikos maksimalizmas. Tas laisvumas — ne smulkmena: jis į muziką įsileidžia moralinį sudėtingumą. Plokštelės, kurių garso režisūra atkakliai lygiuojama į vieną emocinį klimatą, dviprasmybę perteikia prastai. Everyday Life palieka erdvės. Aranžuotės klajoja. Balsai suskamba įvairiomis kalbomis. Lauko įrašai išnyra ir vėl pranyksta. Perkusija primena kelias skirtingas tradicijas, susėdusias vienoje studijoje, o ne vieną tradiciją, nugludintą iki visuotinio standarto.
Todėl šioje plokštelėje malda gali stovėti greta gospelo, rauda — greta vaikų juoko, politinis įniršis — greta lopšinės. Arabesque skamba šalia When I Need a Friend, Trouble in Town — šalia BrokEn. Šios gretybės apgalvotos. Įrašas kone priešinasi eskapizmui: grožio jis griebiasi ne tam, kad pabėgtų nuo pasaulio, o tam, kad liktų jam emociškai atviras. Tai visai kitoks atsakymas į klausimą, kam grožis skirtas, nei tas, kurį šiandienė popmuzika paprastai siūlo.
Struktūra kaip ritualas
Albumo sandarą verta skaityti kaip ritualą, o ne kaip kūrinių sąrašą. Sunrise ir Sunset — seniausias simbolinis rėmas, kokį žmonija turi: kasdienis šviesos ir tamsos ratas, prabudimas, išbandymas ir sugrįžimas. Coldplay nėra pirmieji, dienos ciklą pavertę plokštelės stuburu, tačiau 2019-ųjų ir vėlesnėje popmuzikoje jie reti tuo, kad patikėjo jam visą emocinę albumo architektūrą — be jokių paaiškinimų. Premjera Jordanijoje, sugrota auštant ir temstant, šį įspūdį dar sustiprina: prieš mus ne dainų grojaraštis, o simbolinė forma, leidžianti nueiti vieną pilną dėmesio ratą.
Ritualo tyrimai čia praverčia kaip žiūros taškas. Ritualai — patikimi įrankiai emocijoms reguliuoti, veikimo būsenoms surikiuoti, socialiniams ryšiams tvirtinti. Gerai dokumentuotas ir muzikos gebėjimas tirpdyti ribą tarp savęs ir kito, žadinti empatiją, telkti bendruomenę. O nuostabos tyrimai savęs peržengimo patirtį sieja su prosocialia laikysena — rūpesčiu kitais ir pasirengimu dėl jų veikti. Žvelgiant pro šį sudėtinį rėmą, Everyday Life veikia kaip ritualo seka, vedanti klausytoją iš kontempliacijos per lūžį moralinio susijungimo link. Ne į triumfą — veikiau į kolektyvinį žmogiškumo grąžinimą. Šios plokštelės užmojis ne tas, kad jaustumeisi geriau. Jos užmojis — kad jaustum drauge.
Everyday Life garbinimo kalbą pasitelkia tam, kad dėmesį nukreiptų į žmogaus pažeidžiamumą ir bendrą atsakomybę vienų už kitus. Būtent todėl įrašas religingas, nors ir neprisirišęs prie jokios doktrinos.
Šventumas be doktrinos
Religinė plokštelės faktūra įdomesnė, nei jai paprastai pripažįstama. Church, When I Need a Friend, Bani Adam ir titulinė Everyday Life kalba sakraline leksika, maldą primenančiomis faktūromis, moraliniais simboliais. Oficialiame When I Need a Friend tekste daina įrėminta liturgiškai: šventumas, apsauga, meilė, smurto pabaiga. Bani Adam primena garsųjį persų poeto Saadi eilėraštį apie žmones kaip vienos visumos narius — sukurtus iš tos pačios esmės ir sužeidžiamus kartu. Saadi nuoroda čia esminė: ji albumo dvasingumą atitraukia nuo bet kurios konkrečios konfesijos ir pasuka universalios tarpusavio priklausomybės etikos link. Žmogus nedalomas, kančia bendra, o ką jaučia viena dalis, turi žinoti visuma.
Štai kodėl albumo dvasingumas laikosi drauge ten, kur kitaip matytume chaotišką skiautinį. Mitinė struktūra — dienos ciklas: ikikrikščioniška, kultūrų ribas peržengianti, kone visuotinė. Religinis žodynas — maldų, gospelo, sakralinių kreipinių, persų humanistinės poezijos ir lopšinių pynė. Vėlesni Martino prisipažinimai apie nelengvą santykį su evangelikališku auklėjimu šį sluoksniavimą daro psichologiškai suprantamesnį. Albumas skamba taip, lyg jį būtų sukūręs žmogus, kuris negali atsisakyti sakralinės kalbos, bet nebenori jos vartoti siaurai. Rezultatas — įrašas, kuriame dvasingumas virsta ne tikrumo deklaracija, o etika: įpareigojimu pastebėti kito kančią.
Kodėl šį albumą ir šiandien verta skaityti iš arti
Everyday Life neišaugino radijo hitų, kokių davė ankstesnės ir vėlesnės Coldplay plokštelės, ir vargu ar kada kops į perklausų viršūnes. Bet tai ne priekaištai. Albumas kurtas ne radijui — jis kurtas tam tikram įdėmiam klausytojui: tokiam, kuris albumą skaito taip, kaip skaitomas trumpas poetinis ciklas, o nelygumus priima kaip užmojo platumos kainą.
Taip skaitomas, albumas išlaiko svorį. Tai vienas etiškai ambicingiausių grupės darbų, nes tame pačiame emociniame rėme jis bando išlaikyti politiką, gedulą, maldą, draugystę ir kasdienę ištvermę. Filosofiniu požiūriu jis tvirtina, kad moralinė žiūra privalo gyventi kasdienybėje — ne atsiskyrime nuo pasaulio, ne revoliucijoje, ne parodomajame geste, o niekuo neypatingose valandose, iš kurių sudėtas beveik visas bet kurio žmogaus gyvenimas. Psichologiniu požiūriu jis veikia kaip ritualas, padedantis išgyventi lūžį neprarandant atjautos. Religiniu — skolinasi garbinimo kalbą tam, kad dėmesį sugrąžintų prie žmogaus pažeidžiamumo ir bendros atsakomybės.
Brandus kritinis žvilgsnis į Coldplay nėra nei atmetantis, nei aklai pamaldus. Jis pripažįsta, kad solidžiame popmuzikos kataloge Everyday Life išsiskiria kaip plokštelė, kurioje grupė labiausiai stengėsi, daugiausia rizikavo stilistiškai ir sukūrė morališkai rimčiausią savo darbą. Vien už tai jai priklauso ilgesnė pastraipa, nei kritika šiai grupei paprastai skiria.
Šaltiniai
- Coldplay — oficialus Everyday Life pranešimas ir albumo puslapis, coldplay.com.
- Everyday Life recenzija, Pitchfork, pitchfork.com.
- When I Need a Friend — oficialus dainos tekstas, coldplay.com.
- Saadi „Bani Adam“ — nuo seno pripažįstamas kertinis persų humanistinės poezijos tekstas, šimtmečiais maitinęs universalistinę etiką.
- Ritualo, muzikos ir socialinių ryšių bei nuostabos tyrimai — pamatinės socialinės psichologijos ir muzikos kognityvistikos prieigos; čia pasitelkiamos kaip interpretacijos įrankiai, o ne kaip tiesioginiai teiginiai apie šį albumą.
Klausyti
Trumpa seka, kuria verta pereiti albumą:
- Sunrise — atsiveria dienos ciklas
- Church — pirmasis atvirai sakralus žingsnis
- Trouble in Town — politinis lūžis
- BrokEn — gospelas, palūžimas, viltis be atomazgos
- When I Need a Friend — liturginis kreipinys
- Arabesque — pasaulinis solidarumas, vedamas varinių pučiamųjų
- Bani Adam — Saadi universalistinė etika, virtusi muzika
- Everyday Life — baigiamasis žodis
Skaityk toliau
- Bon Iver ir emocinio saugumo architektūra — dar viena popmuzikos atmaina, nebijanti tylos ir lėtumo.
- Melancholiška muzika — emocijos ir atmintis — kodėl moralinį svorį turinti muzika išlieka ilgiau nei ta, kuri sukurta vien patikti.
- Kodėl gyvi akustiniai koncertai mus paliečia — socialinė dėmesio fiziologija, kuria remiasi ritualo pavidalo plokštelės.
