Melancholiška dainų autorių muzika dažnai skamba kaip privatus kalbėjimas, bet veikia ji todėl, kad tai, kas privatu, paverčia forma. Taupi gitaros figūra, pavargęs balsas, teksto eilutė, tokia tiesi, kad kasdienėje kalboje vargu ar išliktų, — šie elementai liūdesį ne tik išreiškia. Jie jį sutvarko. Šis skirtumas svarbus. Psichologija pastarąjį dešimtmetį aiškinosi paradoksą, kurį klausytojai nujautė kur kas seniau: liūdna muzika gali būti maloni ne todėl, kad klausytojai mėgautųsi kančia, o todėl, kad menas pakeičia sąlygas, kuriomis susitinkame su sielvartu.
Didelės apimties sisteminėje apžvalgoje Sachsas, Damasio ir Habibi teigė, kad muzika neįprastai gerai tinka liūdesiui paversti malonumu, nes leidžia emociją išgyventi kaip simuliaciją, be realios grėsmės. Didelė Taruffi ir Koelscho apklausa, kurioje dalyvavo 772 žmonės, šį vaizdą paryškino: tai, ką duoda liūdna muzika, klausytojai apibūdino ne kaip gryną kančią, o kaip vaizduotę, emocijų reguliavimą, empatiją ir jausmo erdvę, kurioje nieko iš tikrųjų neprarandama. Vėlesnis Vuoskoski ir Eerolos straipsnis pridūrė dar vieną niuansą: liūdnos muzikos teikiamą malonumą dažnai lemia ne pats liūdesys, o susigraudinimas — jausmas, kad esi paliestas. Redakcijai tai svarbus skirtumas. Susigraudinime telpa sielvartas, bet kartu ir pakylėjimas, švelnumas, atpažinta vertė. Tai — sielvartas su struktūra.
Sielvartas su struktūra
Būtent čia melancholiška dainų autorių muzika tampa ypač įdomi. Empirinė literatūra singer-songwriter kaip atskiros kategorijos paprastai neišskiria, bet platesni duomenys apie liūdną muziką, sudėti su autobiografinės atminties tyrimais, leidžia daryti pagrįstą prielaidą. Į tekstą sutelkta, balsą priekin iškelianti, vidutinio tempo introspektyvi muzika jungia kaip tik tai, ką mėgsta atminties sistemos: žodžio konkretumą, asmeninį žvilgsnį, balso artumą ir saikingą emocinį intensyvumą. Tokios dainos skamba nebe kaip „įrašai“, o kaip atmintyje išsilaikę vidiniai orai.
Daugiausia darbo čia nudirba balsas. Tekstas gali pasakyti aš prisimenu. O balsas — kvėpuojantis, kiek pavargęs, nešantis tikrą savo atstumą iki mikrofono — gali pasakyti aš prisiminiau ir ištvėriau. Štai kodėl šios dainos taip dažnai tampa palydovėmis permainų, širdgėlos, migracijos, kūrybinių abejonių ar gyvenimo vidurio posūkio metu. Jos klausytojo nepralinksmina. Jos praplečia erdvę, kurioje jausmas telpa.
Muzika — patikimiausias raktas į atmintį
Antroji šios istorijos pusė — atmintis. Muzika yra viena galingiausių autobiografinius prisiminimus žadinančių jėgų, o asmeniškai svarbi muzika telkiasi tame tarpsnyje, kurį psichologai vadina savastį apibrėžiančiu laikotarpiu, — paprastai paauglystėje ir ankstyvoje suaugystėje. Tai reiškia, kad introspektyvios dainos veikia ne vien dėl to, ką sako, bet ir dėl to, kada pirmą kartą atėjo į klausytojo gyvenimą. Neseniai atlikta visą gyvenimą aprėpianti apklausa parodė, kad savastį apibrėžianti muzika iškyla savaime — tai patvirtina mintį, jog muzika įaudžiama į tapatybę, o ne tiesiog saugoma kaip neutralus įrašas. Kiti tyrimai su vyresnio amžiaus žmonėmis leidžia manyti, kad pažįstama muzika ypač veiksmingai žadina savaiminius prisiminimus, net jei sąmoningo iš anksto parinktų įvykių atgaminimo ir nepagerina.
Nostalgija čia ne šalutinis poveikis — tai vienas pagrindinių mechanizmų. 2024 m. tyrime apie muzikos sukeltą nostalgiją nustatyta, kad nostalgiškos dainos kuria savitą emocinį profilį, kurį formuoja ir dainos kontekstas, ir klausytojo savybės. Nostalgijos neįmanoma suvesti į saldumą. Ji dažnai iš pat prigimties yra mišraus valentingumo: šilta ir gelianti, jungianti su kitais ir kartu vienatviška. Todėl ji beveik ideali tema muzikos žurnalui, kuriam rūpi prasmė: nostalgiškas klausymasis sužadina ne tik prisiminimą, bet ir interpretaciją. Klausytojas ne tik prisimena — jis lygina tą, kuo buvo, su tuo, kuo tapo.
Kai apmąstymas virsta graužatimi
Tačiau melancholija savaime nieko nereguliuoja. Šito nepastebi daugelis romantizuotų pasakojimų apie liūdną muziką. Kokybiniai tyrimai su į depresiją linkusiais jaunais žmonėmis parodė, kad muzikos klausymasis gali pasukti skirtingais keliais: sąmoningas, savo būseną suvokiantis klausymasis gali padėti reguliuoti nuotaiką, o mažiau reflektyvus — sustiprinti kančią arba laikyti žmogų įstrigusį. Eksperimentai su dėmesingu įsisąmoninimu grįstu klausymusi po sukeltų neigiamų emocijų rodo tą pačią kryptį: muzikos poveikis priklauso ne tik nuo emocinio valentingumo, bet ir nuo klausymosi rėmo. Klausytis plūduriuojant pasroviui ir klausytis kaip praktikuojant — ne tas pats.
Kai prie liūdesio prieinama su smalsumu, simboliniu atstumu ir bent trupučiu savo valios, daina gali padėti žmogui emociją perleisti per save. Kai klausytojas ta pačia daina vis iš naujo kartoja nuoskaudą uždarame rate, daina ima nebe valyti, o lipti.
Tyrimai apie graužatį (ruminaciją) ir autobiografinę atmintį leidžia suprasti kodėl: žalingas graužimasis siejamas su mažiau lanksčiu prisiminimų atgaminimu ir didesniu pažeidžiamumu depresijai. Muzika šio pažeidžiamumo pati savaime nesukuria, bet gali jį arba pertraukti, arba sutvirtinti.
Ką daro geriausios melancholiškos dainos
Geriausios melancholiškos dainos nepaskandina mūsų jausme — jos moko jausmą kalbėti. Jos suteikia pavidalą tam, kas miglota. Jos leidžia atminčiai tapti pasakojimu. Jos pripažįsta sielvartą, bet neištirpdo jame savasties. Tai ne minties griežtumo priešingybė — galbūt viena iš nedaugelio sąžiningų vietų, kur griežtumas ir švelnumas telpa viename sakinyje.
Štai redakcinis argumentas, kodėl introspektyvią muziką verta priimti rimtai. Ne todėl, kad liūdesys būtų gėris, — todėl, kad emociškai iškalbi muzika gali liūdesį paversti apmąstymu, atmintį — raštu, o vienatvę — atpažinta vidine kalba.
Praktinė išvada
Atlikėjams šie tyrimai — argumentas už kūrybą, kuri liūdesio nebijo, bet jį gerbia. Melancholiškos dainos psichologiškai vertingiausios tada, kai turi kontūrą: žvilgsnio tašką, vaizdinį, judėjimą, daugiaprasmybę ir bent ženklą, kad žmogus tebegali veikti. Gryna emocinė migla duoda mažiau nei emociškai įskaitomas sudėtingumas. Praktiškai tai reiškia konkrečią teksto detalę, santūrią aranžuotę ir tėkmę, kuri leidžia klausytojui ne tik jausti, bet ir mąstyti.
Koncertų programų sudarytojams ir kuratoriams melancholija geriausiai veikia dozuojama sekoje, o ne liejama iki soties. Programa, sudėta vien iš nepraskaidrinto sielvarto, nuslopina publikos interpretacinę energiją. Programa, kuri juda nuo įtampos prie švelnumo, o tada — į atoslūgį, leidžia klausytojams reguliuoti savo būseną, o ne ją kęsti. Svarbus ir ištartas žodis: net trumpas įvadas gali dainą iš graužaties dirgiklio paversti bendro apmąstymo objektu.
Klausytojams: melancholišką muziką rinkitės tada, kai norite draugijos, o ne tada, kai norite išnykti. Derinkite ją su ėjimu pėsčiomis, dienoraščiu, vairavimu naktį ar ramiu, dėmesingu buvimu. Jei dainos padeda jums megzti prasmę — jos reguliuoja. Jei padeda vis iš naujo kartoti žaizdą nė nepajudant — keiskite klausymosi rėmą.
Skaityk toliau
- Kodėl gyvi akustiniai koncertai mus taip giliai paliečia — kai introspektyvi muzika atliekama bendroje erdvėje, kūnas klauso kartu su mumis.
- Kodėl sudėtinga muzika gilina kūrybinį klausymąsi — kaip smegenys išmoksta mėgautis tuo, ko dar negali nuspėti.
Šaltiniai
- Sachs, M. E., Damasio, A., & Habibi, A. (2015). The pleasures of sad music: a systematic review. Frontiers in Human Neuroscience, 9, 404.
- Taruffi, L., & Koelsch, S. (2014). The paradox of music-evoked sadness: an online survey. PLOS ONE, 9(10), e110490.
- Vuoskoski, J. K., & Eerola, T. (2017). The pleasure evoked by sad music is mediated by feelings of being moved. Frontiers in Psychology, 8, 439.
- Hennessy, S., Greer, T., Narayanan, S., & Habibi, A. (2024). Unique affective profile of music-evoked nostalgia. Emotion.
- Loveday, C., Woy, A., & Conway, M. A. (2020). The self-defining period in autobiographical memory: evidence from a long-running radio show. Quarterly Journal of Experimental Psychology.
- Stewart, J., Garrido, S., Hense, C., & McFerran, K. (2019). Music use for mood regulation: self-awareness and conscious listening choices in young people with tendencies to depression. Frontiers in Psychology, 10, 1199.
